Lietuvos ūkininkai, kurie taiko pažangius azoto valdymo metodus, pasiekia vidutiniškai 15-20% didesnį derlingumą nei tie, kurie laikosi tradicinių tręšimo praktikų. Tai atskleidė naujausias Baltijos šalių žemės ūkio efektyvumo tyrimas, kuris vyko trejus metus ir apėmė daugiau nei 200 ūkių visose trijose Baltijos valstybėse.
„Azoto trąšos tampa mokslo objektu, o ne tik praktikos dalimi,” teigia tyrimo koordinatorius agronomas Tomas Stankevičius. „Šiuolaikinės technologijos leidžia mums tiksliai nustatyti, kada ir kiek trąšos reikia naudoti kiekvienoje konkretaus lauko zonoje.”
Lietuvos ūkių problemos
Tyrimas parodė, kad didžiausia problema Lietuvos ūkiuose – netinkamas tręšimo laikas. Net 65% ūkininkų tręšia pagal kalendorių arba „kaip visada”, neatsižvelgdami į faktinę pasėlių būklę ar dirvožemio savybes. Tik 22% apklaustų ūkininkų naudoja bent vieną iš pažangių azoto valdymo būdų – chlorofilo matavimo prietaisus, dronų vaizdus ar dirvožemio jutiklius.
Naujausi duomenys rodo, kad tręšimo efektyvumo skirtumai ypač išryškėja nepalankiomis oro sąlygomis. Sausringais metais ūkiai, taikantys tikslųjį ūkininkavimą, patiria iki 30% mažesnius derliaus nuostolius nei tie, kurie taiko tradicines tręšimo schemas. Šie ūkiai ne tik pasiekia aukštesnį derlingumą, bet ir sumažina išlaidas mineralinėms medžiagoms vidutiniškai 25%.
Sprendimų priėmimas remiantis duomenimis
„Pagrindinis skirtumas tarp sėkmingų ir mažiau sėkmingų ūkių yra ne investicijos į brangią techniką, o požiūris į duomenimis pagrįstą sprendimų priėmimą,” pabrėžia Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistė Rūta Kazlauskienė. „Net paprasčiausi metodai, kaip augalų lapų spalvos stebėjimas ar mėginių laboratorinė analizė, gali kardinaliai pakeisti tręšimo efektyvumą.”
Tyrimas taip pat atskleidė, kad azoto išplovimas iš dirvožemio – viena didžiausių problemų Lietuvos ūkiuose. Ypač tai aktualu vakarinėje šalies dalyje, kur vyrauja lengvesnės sudėties dirvožemiai. Čia ūkininkai praranda vidutiniškai 30-40% įterpto azoto dėl išplovimo. Šią problemą padeda spręsti tarpiniai pasėliai, sulaikantys azotą dirvožemyje po pagrindinio derliaus nuėmimo.
Efektyvūs azoto išsaugojimo būdai
„Tarpiniai pasėliai – vienas efektyviausių būdų išlaikyti azotą dirvožemyje,” teigia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkas Linas Jankauskas. „Ankštiniai tarpiniai pasėliai ne tik sulaiko dirvoje esantį azotą, bet ir fiksuoja papildomą iš atmosferos. Tai dviguba nauda.”
Tyrimo duomenimis, viena paprasčiausių, bet efektyviausių priemonių – azoto biudžeto sudarymas ūkiui. Tai reiškia, kad ūkininkas apskaičiuoja, kiek azoto augalai išneša su derliumi, kiek gaunama iš natūralių šaltinių, ir kiek reikia papildyti mineralinėmis ar organinėmis medžiagomis. Ūkiai, kurie taiko šį metodą, sunaudoja vidutiniškai 18% mažiau mineralinių priedų.
Ateities perspektyvos
Ekspertai pabrėžia, kad azoto efektyvumo didinimas tapo ne tik ekonomiškai naudingu, bet ir būtinu dėl aplinkosauginių reikalavimų. Europos Sąjungos Žaliasis kursas numato, kad iki 2030 metų tręšimas turi sumažėti bent 20%, kartu išlaikant ar didinant produktyvumą. Tai reiškia, kad efektyvesnis medžiagų naudojimas taps konkurenciniu pranašumu.
„Kiekvienas ūkininkas turėtų įsivertinti savo azoto efektyvumo rodiklius,” rekomenduoja Lietuvos žemdirbių sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. „Paprasčiausias būdas – apskaičiuoti, kiek kilogramų derliaus gaunama iš vieno kilogramo azoto. Jei šis skaičius mažesnis nei 25 kg grūdų iš 1 kg azoto, yra rimtų galimybių tobulėti.”
Tyrėjai prognozuoja, kad ateityje populiarėsiantys biologiniai preparatai, gerinantys įsisavinimą, bei išmaniosios tręšimo sistemos, kurios automatiškai adaptuoja normas pagal augalų būklę. Tačiau pabrėžiama, kad net ir be didelių investicijų, tiesiog keičiant taktiką ir geriau pažįstant savo laukus, galima pasiekti reikšmingų rezultatų.