Pagaliau! Pagaliau! Kai visos jau išbandė ir aprašė (ir užmiršo gal), pas mane atkeliavo duonkepė. Nei pirkau, nei padovanojo kas, tiesiog tapau viena iš bandytojų (cha, beveik kaip lakūnė – bandytoja). „Electrolux“ dėka. Reveransas jiems ir „ačiū“, einam prie reikalo.
Duonos kepėja iš manęs nekokia, todėl šis aparatas labai tinka tokiai kaip aš – tinginei ir kreivarankei. Supylei, subėrei, tada koja ant kojos – ir skaitai žurnalus, kol duona pati susiminko, išsikelia ir iškepa. Didžiausia problema buvo susirasti tinkamą pirmam kartui receptą. Pirmą vakarą po visokius amerikoniškus puslapius ir super mamas prarymojau. O šįryt čiupau prie duonkepės įdėtas kitų blogerių idėjas (koks kalambūras :), biškiuką šen pažiūrėjau, biškį – ten. Ir va kas gavos:
- 180 ml vandens
- 1 šaukštelis druskos
- 2 šaukštai cukraus
- 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
- 1 šaukštas rozmarino
- 5 šaukštų tarkuoto parmezano (galima ir „Džiugo“)
- geros saujos džiovintų pomidorų, supjaustytų 1 cm pločio juostelėmis (bet ne aliejuje mirkytų, sausų geriau). Kaip džiovinti pomidorus, galite sužinoti čia -> https://valgo.me/kaip-dziovinti-pomidorus/
- 3 skiltelių česnako (susmulkintų)
- 450 ml miltų
- 2 šaukštelių sausų mielių (arba viso 7 g pakelio)
Dedam visus produktus taip, kaip surašiau: iš pradžių vanduo, tada druska ir cukrus, visi pagardinimai, galiausiai miltai ir mielės.
Tada nustatom programą „Balta duona“ (Nr1), nurodom kepaliuko dydį (500 g), apskrudimo lygį (patariu rinktis pirmą). Spaudžiam startą.
Lieka du variantai:
- a)kas penkios minutės bėgioti prie duonkepės ir pro langelį stebėti visas procedūras, gėrėtis kvapais, nervotis „kada, kada?“
- b)įsijungti kokią komediją ar filmą apie meilę ir atsipalaiduoti 3 valandoms.
Duona gavosi labai skani, labai. Gražios morkinės spalvos, kvapni, puri. Gardu vieną valgyti, galima su sviestuku ir tuo pačiu parmezanu.
Didysis produktų matuotojas ir subėrėjas į duonkepę. Beigi klausinėtojas „ar jau? ar jau? ar jaaaaau?!!!
