Vokiečiai
pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų
valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis
gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi.
Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir
abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 –
190 litrų alaus!

Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o
receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė:
„Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios
dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000
rūšių įvairaus alaus.

Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje
Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis
gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.

Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz., Kölsch.
Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo,
kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje
Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje
gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas
daugiausiai importuotas alus).

Aukščiau
minėtas skirtingų alaus rūšių skaičius yra oficialus. Tiek rūšių alaus
gamina Vokietijos aludarių pramonininkai. Tačiau dažnas vokietis bent
retkarčiais išsiverda alaus savo reikmėms. Naminis alus yra labiau
paplitęs Šiaurės Vokietijoje. Tarkime, Braunšvaige viduramžiais
daugelyje namų buvo didesni ar mažesni alaus bravorai, o naminio alaus
pasigamina bene kas antras miestietis.

Alus buvo gaminamas ne tik viduramžiais – pirmoji alaus darykla,
priklaususi vienuoliams, Miunchene buvo užregistruota dar 1040 metais.
Vokietijoje buvo leidžiami net specialūs įstatymai, įsakantys
„mėgautis šiuo nepaprasto skonio gėrimu, suteikiančiu žvalumo ir
energijos“, arba priešingai – draudžiantys paprastiems miestiečiams
gerti alų.

Tačiau išgyvenęs ilgus šimtmečius, išvengęs įvairių negandų, vokiškas
alus pasiekė ir dabartį. Jis yra bene labiausiai paplitęs pasaulyje.
Ir kartais to net neįtartum. Štai bene geriausio vokiško alaus darykla
„Beck’s“ (šis alus geriausiu yra pripažįstamas daugelio alaus žinovų)
valdo arba yra viena iš stambesnių akcininkių daugiau kaip šimto
įvairių alaus daryklų visame pasaulyje. Tačiau kartais net neįtarsi,
kad geri šį alų: tikruoju „Beck’s“ alumi gali vadintis tik gėrimas,
pagamintas Bremene, kur yra pagrindinė gamykla, įkurta 1874 metais, ir
Filadelfijoje, alaus darykloje, įkurtoje 1876 metais (nors tas alus
skirtas pardavinėti tik JAV rinkoje). Todėl kartais net už ispaniškos
ar braziliškos etiketės butelyje gali „slėptis“ tikriausias vokiškas
alus. Tačiau ne tik šis alus yra populiarus. Tikriausiai niekam
nereikia daugiau pasakoti apie „Wahrsteiner“, „Jever“,„Astra“ ir kitas vokiško alaus rūšis.

Alus,
jo degustavimas ir kitos su alumi susijusios pramogos yra populiari
savaitgalio praleidimo forma Vokietijoje. Ir ne tik savaitgalio. Alui
skirta garbinga vieta kulinarinio paveldo kelionių tarpe. Šalyje yra
daug restoranų, turinčių nuosavas alaus daryklėles. Jos yra visiškai
vienodos (tokia pati įranga), verdamas alaus kiekis vienodas (verdama,
kad patenkintų restorano reikmes), net pats alus yra beveik vienodas
(verdamas šviesus, tamsus alus ir dar viena rūšis, kuri keičiama
priklausomai nuo metų laiko, švenčių – specialus alus verdamas vasarą,
žiemą, prieš Kalėdas, Velykas…), visi bravorų savininkai didžiuosis
savo gaminamu alumi, būtinai pavedžios po alaus daryklėlę, papasakos,
kaip verdamas alus ir… pasiūlys paragauti. Beje, toks alus yra
brangesnis, nei įprasta – 0,3 l bokalas kainuoja 2,50 EUR (paprastai
už šią sumą galima išgerti pusę litro alaus).

Įvairūs
restoranai prigalvoja įvairių pramogų. Viskas skirta tam, kad
pritrauktų kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Kylyje esančiame restorane
„Kieler Brauerei“ pietūs kainuoja 17,95 EUR. Į šią kainą įskaičiuota
milžiniška porcija pietų (labai daug mėsos, bulvių, dešrelių ir pan. –
tikri bavariški pietūs. Beje, vienos porcijos, kurią pateikė
restorane, pakaktų trim!), ekskursija po alaus daryklėlę, o po jos –
90 minučių galima nemokamai gerti tiek alaus, kiek pajėgsi.
Priklausomai nuo kompanijos dydžio, ant stalo pastatoma 10 arba 30
litrų „statinaitė“. Braunšvaigo restorane „Zum Löwen“ bravoro
savininkas ekskursiją pradės atnešęs bei ant stalo padėjęs
pagrindinius alaus gaminimo produktus – skaldytus ir neskaldytus
miežius bei apynius. Vėliau prie tokių pačių įrengimų papasakos tokią
pačią istoriją. Vanduo tinka ne bet koks, jis kaitinamas, verdami
miežiai, dedami apyniai, alus fermentuojasi, o po savaitės –
parduodamas. Po ekskursijos, kad greitai neišgaruotų prisiminimai,
įteiks ir diplomą, kuriuo išsakoma didžiulė pagarba bei susižavėjimas
alaus seminaro „dalyvio“ parodytu susidomėjimu ir išreikštomis
žiniomis.

Tačiau nei vienas alaus daryklos savininkas neperspėja, kad alumi
piktnaudžiauti nedera. Alkoholis, kurio alui suteikia apyniai
(tiksliau, didelis jo kiekis), sukelia nemalonų jausmą, liaudies
populiariai vadinamą „pachmielu“. O apyniai rusiškai – „chmiel“.