Pasak archeologų, žmonija šioje planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas – jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės, miestas yra neatskiriama civilizacijos dalis. Karų, architektūros, meno istorija, beveik visi didieji žmonijos triumfai ir tragedijos, pakilimai ir nuosmukiai susiję su miestu bei jame gyvenančiais žmonėmis. Pats terminas civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų.
Anksčiau miestai buvo tarsi salelės, išsibarsčiusios didžiuliuose kaimo vietovių plotuose. 1800 m., taigi prieš du amžius, net 97 % pasaulio populiacijos sudarė kaimo gyventojai; XX a. pradžioje jie sudarė 86 % žmonijos. Nors tuo metu miestai augo labai sparčiai, dauguma žmonių vis dar gyveno kaimo vietovėse. Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje prasidėjo urbanistiniai pokyčiai. Prieš šimtmetį tai buvo vienintelė pasaulio šalis, kurioje vyravo miestai.
Dabar situacija visiškai kitokia. Miestuose gyvena 50 % pasaulio populiacijos – o tai maždaug 3,3 milijardo žmonių. Planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai, sudaro tik 5 % tinkamo gyventi Žemės ploto.
Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo valstybės urbanizacijos lygį. 1850 metais nė viena šalis nebuvo pasiekusi tokio urbanizacijos lygio, koks šiandien yra visame pasaulyje. Nuo 1920 iki 1980 metų pasaulio miestų gyventojų skaičius išaugo net keturis kartus. Dabar gyvename pasaulyje, kurio megapolyje Tokijus-Jokohoma gyvena maždaug 27 milijonai žmonių, o Niujorke – maždaug 7,3 milijono gyventojų. Itin sparčiai auga mažiau išsivysčiusių šalių miestai. Šiuo metu tokiose šalyse yra beveik 300 daugiau nei 1 milijoną gyventojų turinčių miestų. Nuo 1950 metų šių miestų gyventojų skaičius išaugo dešimteriopai. Didžiausiuose pasaulio miestuose gyvena tikrai įspūdingai daug žmonių: pavyzdžiui, Bombėjuje (Indija) – maždaug 9,9, San Paule (Brazilija) –10, Meksike (Meksika) – 8,2, Kaire (Egiptas) – 6,8, Seule (Šiaurės Korėja) – 10,2, Maskvoje (Rusija) – 8,4 milijono gyventojų.
Tiesa, masinė urbanizacija yra gana naujas reiškinys. Dažnokai sunkumų suvokiant ir sprendžiant su miestų plėtra susijusias problemas kyla būtent dėl šio reiškinio naujumo. Miestų augimas, kurio „sprogimas“ įvyko XVIII a. pabaigoje, nuolat spartėjo XIX ir XX a. 1800 m. Londono populiacija siekė beveik 1 milijoną, Paryžiuje gyveno daugiau nei 500 tūkstančių, Vienoje ir Sankt Peterburge – po 200 tūkstančių gyventojų. Šio amžiaus pradžioje daugiau nei po 1 milijoną žmonių gyveno tik 10 pasaulio miestų – Londone, Paryžiuje, Vienoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Kalkutoje, Tokijuje, Niujorke, Čikagoje bei Filadelfijoje.
Kodėl įvyko miestų augimo sprogimas? Čia galima paminėti keletą priežasčių. Sprogimą lėmė mirtingumo lygio mažėjimas, racionalesnis žemės ūkio valdymas, gerėjanti transporto bei komunikacijų sistema, stabilėjanti politinė valdžia ir, be abejo, industrinė revoliucija. Žinoma, konkreti kiekvienos šalies situacija kiek skiriasi, tačiau bendras Vakarų šalių modelis panašus. Agrokultūros tobulėjimas leido pagaminti didesnį produkto perteklių; šis ekstra produktas buvo pirmiausia pirklių, vėliau – vyriausybių pervedamas į gamybos sektorių. Tai lėmė miestų plėtrą bei augimą, nes nuolat augo gamybos, komercijos bei paslaugų sektorių poreikis koncentruotai darbo jėgai.
Šiandien miestą apibrėžia daug įvairių veiksnių – tai miesto kultūra, administracinė funkcija, ne žemės ūkio sektoriui priklausančių žmonių procentas bei populiacijos dydis. Miesto kultūra reiškia formaliais vaidmenimis apibrėžtų santykių dominavimą; miestas yra didelis, kultūriškai heterogeniškas bei socialiai įvairus. Kalbant apie administracinę funkciją, ją nustato nacionalinė valdžia, tad čia miesto samprata priklauso nuo šalies įstatymų. Gyventojų skaičius yra patogus kriterijus, kai miesto samprata apibrėžiama šalyje; tačiau naudojant jį tarptautiniu mastu, kyla problemų, nes skirtingose šalyse didmiesčių gyventojų skaičius gali net labai smarkiai skirtis: pavyzdžiui, Danijoje vietovė vadinama miestu, jei ten gyvena nors 250 žmonių, bet Graikijoje vietovė vadinama miestu tik tada, kai joje gyvena bent 10 000 gyventojų.
Tarptautinės organizacijos bando suvienodinti šį kriterijų. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos naudoja tokią vietovių klasifikaciją: didelis didmiestis – vietovė, kur gyvena 500 000 ir daugiau žmonų; didmiestis – 100 000 ir daugiau žmonių; miesto vietovė – 20 000 ir daugiau žmonių; kaimo vietovė – mažiau nei 20 000 žmonių.
Kaip jau minėta, miestai besivystančiuose pasaulio regionuose yra vieni didžiausių ir sparčiausiai augančių. Tačiau miestų augimo tempai ir aukštas urbanizacijos lygis nėra tas pats. Vakarų pasaulyje abu šie procesai vyko tuo pačiu metu; tačiau šiandien galime rasti nepaprastai didelių miestų, įsikūrusių iš esmės „kaimiškose“ valstybėse. Keli didžiausių pasaulio miestų – pavyzdžiui, Bombėjus ar Kairas – yra agrarine veikla besiverčiančiose šalyse. Todėl didžiulių miestų buvimas dar nereiškia, kad šalis yra urbanizuota.
Urbanizacija reiškia populiacijos dalies, gyvenančios urbanizuotose vietovėse, augimą – tai yra, procesą, kai žmonės keliasi į miestus ar kitus tankiai apgyvendintus plotus. Šis terminas taip pat nusako ir socialinius pokyčius, kuriuos lemia gyventojų koncentravimasis. Urbanizacija, kurią atspindi miesto gyventojų procentas, turi savo pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui, daugiau nei trys ketvirtadaliai JAV gyventojų – „miestiečiai“, bet maksimalus urbanizacijos lygis yra maždaug 90 %. Tiesa, yra šalių, kurias sudaro tik vienas miestas – pavyzdžiui, Singapūras, taigi jos yra „urbanizuotos“ visu šimtu procentų. Tačiau, net ir pasiekus labai aukštą urbanizacijos lygį, miestai ir metropolijos gali augti toliau – taip yra ir Šiaurės Amerikoje bei Vakarų Europoje.
Miesto gyvenimas turi savo vertybes, įpročius bei elgesio būdus, nulemtus urbanizacijos. Senieji sociologijos autoritetai buvo linkę tikėti, kad miestai sukuria savo gyvenimo būdą – urbanizmą, kuris, jų nuomone, nors ir pasiteisina ekonominiu požiūriu, tačiau savo ruožtu lemia žmonių susvetimėjimą, socialinę dezorganizaciją ir daug kitų neigiamų pasekmių. Urbanizmas, orientuotas į varžymąsi, laimėjimus, specializaciją, anonimiškumą, nepriklausomybę bei paviršutiniškus santykius, dažnai buvo lyginamas su paprastesniu ir mažiau konkuruojančiu kaimo gyvenimu. Tradiciškai manoma, kad kaimas atstovauja praeičiai ir tradicinėms vertybėms, o miestas reprezentuoja ateitį, akcentuodamas technologijas, darbo pasidalijimą bei naujų vertybių atsiradimą. Jį charakterizuojanti sparta, nutolimas, skatinimas bei anonimiškumas. Be abejo, tai tik stereotipai. Pavyzdžiai rodo, kad kartais gali būti net priešingai. Pavyzdžiui, tyrimų duomenimis, kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai linkę į nepasitenkinimą, liūdesį, nusivylimą bei melancholiją. Be to, priešingai bendram įsitikinimui, pasirodo, kad miestiečių sveikatos (taip pat ir psichinės) būklė yra geresnė, nei kaimo gyventojų. (šaltinis: Palen J.J. The Urban World. – McGraw-Hill Book Company, 1987)
Miestų populiacija skiriasi nuo kaimo gyventojų pagal pagrindines demografines charakteristikas. Pagal amžių visame pasaulyje miestų gyventojai yra jaunesni, nei kaime gyvenantys žmonės. Taip yra ne dėl didesnio gimstamumo ir didesnio vaikų skaičiaus, o dėl migracijos – miestai pritraukia imigrantus, kurie dažniausiai yra jauni suaugę žmonės. Todėl miestuose gyvena daugiau suaugusių žmonių ir ten yra daugiau jiems skirtų pramogų – daugiau barų, įvairių pramogų vietų; čia taip pat yra ir didesnis nusikalstamumo lygis bei vyksta daugiau socialinių pokyčių (nes jauni žmonės mažiau prisirišę prie tradicijų).
Kalbant apie gyventojų pasiskirstymą lyties atžvilgiu, situacija išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse skiriasi. Mažiau išsivysčiusių šalių miestuose gyvena daugiau vyrų, nei moterų, nes čia vyrai dažnai imigruoja į miestus, palikę moteris rūpintis ūkiu bei vaikais. Išsivysčiusiose šalyse daugiau vienišų moterų palieka kaimo vietoves ir vyksta į miestus ieškoti darbo. Šiose šalyse reikia mažiau nekvalifikuotų darbininkų, o daugiau paslaugų sferos darbuotojų. Todėl čia miestuose gyvena daug moterų.
Miestai yra heterogeniškesni rasės, tautybės ir religijos atžvilgiu, nei kaimo vietovės. Jei kaime dažnai gyvena tik viena rasinė ar tautinė grupė, tai miestuose sutinkame tikrą tautybių bei religijų mozaiką. Beje, ji dažnai lemia skirtingų grupių nesutarimus, varžymąsi ir net konfliktus. Didesnis religinis ir etninis heterogeniškumas gali vesti tiek prie didesnės tolerancijos, tiek lemti visai priešingus veiksmus. Tolerancija didesnė tuomet, kai rasė, tautybė arba religija nėra asmens tapatumą lemianti savybė. Tolerancijos augimą lemia ir mišrios vedybos. Problemos dažniausiai kyla tuomet, kai rasinės, etninės bei religinės ribos sutampa su socialinio ir ekonominio žmonių statuso ribomis.
Miestai – tai kraštutinumų vieta, kur susiduria turtas ir skurdas. Čia galime sutikti taip pat įvairiausių profesijų bei išsilavinimo žmonių. Miestuose socio-ekonominio statuso kriterijai – pajamos, išsilavinimas bei užsiėmimas – išstumia šeimą, tautybę, religiją ir kitus tradicinius žmogaus tapatumą apibrėžiančius kriterijus, kurie vis dar dominuoja kaimo vietovėse bei miesteliuose.
Pabaigai galima pasakyti, kad miestai visame pasaulyje auga, nepaisant to, kad miestų populiacijos procentas kai kuriose šalyse jau dabar yra labai aukštas. Dauguma mūsų praleidžia miestuose bent jau didelę savo gyvenimo dalį, ir pasaulį be miestų tikrai sunku įsivaizduoti. Miestas formuoja šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdą.