Pasitikėjimas didmiesčiuose
Per du pastaruosius dešimtmečius didmiesčiai, kaip socialinė realybė, ir pasitikėjimas, kaip socialinis reiškinys, sulaukė augančio susidomėjimo. Ne man spręsti, ar tai yra atsitiktinumas, ar socialinės ir/ar sociologinės raidos rezultatas. Kad ir kaip nutolę šios dvi temos, mano siekis – nutiesti tarp jų tiltą.
Šio straipsnio pagrindinė ašis – teiginys, kad didmiesčio gyvenime yra kažkas, kas gerokai skiriasi nuo vadinamojo „tradicinio gyvenimo”, kuriuo aš įvardinu gyvenimą už didmiesčio ribų. Istoriškai šis atskyrimas yra gana naujas. Pasak Kasinitzo (1990), jis pakeitė tradiciškesnę marksistinę orientaciją į klasinį determinizmą, kuris urbanistinėje sociologijoje dominavo iki 1980 metų. Bet šis požiūris, turbūt labiausiai išryškintas Simmelio raštuose (čia 1990), taip pat pasenęs.
Sejerstedas pastebėjo, kad miestai yra vieta, kur pasireiškia laisvė tiek nuo šeimos, arba, jei bendriau, klano, glėbio (kuris dažnai slegia), tiek nuo „kitų”, svetimų, kurie suvokiami kaip priešai (Sejersted 1998. Ši perspektyva miglotai atsispindi ir ankstesniuose „Sociumo” numeriuose publikuotuose straipsniuose apie miestus. Sejerstedo požiūrio pateikimas gali pasirodyti keistas ir gana siauras, kalbant apie tokią bendrą problemą, tačiau iš kitos pusės, jis yra Nobelio taikos premijos komiteto pirmininkas, taigi tarptautinis autoritetas!) Iš tiesų miestuose pašaliniai nėra laikomi priešais.
Nepaprasčiausias miestų bruožas – tai anonimiškumas, žmonių minia, kuri kiekvieną paverčia nematomu. Žmogus gali keliauti per miestą neatpažintas. Anonimiškumas yra neatsiejamas nuo tam tikro mandagumo lygio. Mes nežinome sutinkamų žmonių tapatybių, tiesiogiai nesusiduriame su jais, tačiau jie visgi nėra visiškai mums abejingi. Jų akys ir žvilgsniai riboja mūsų laisvę – juk paklausti, kiek valandų, mes atsakome teisingai.
Gyvenimas miestuose turi kažką ypatingo, ir aš bandysiu įrodyti, kad šį ypatumą išreiškia „pasitikėjimo„ samprata.
Pasitikėjimo problema į kriminologiją atėjo per Sicilijos mafijos studijas. Gambett’o Sicilijos mafijos tyrimai parodė, kas gali nutikti visuomenėse, kuriose nėra pamatinio pasitikėjimo tarp atskirų, šeimyniniais ryšiais nesusietų visuomenės narių. Jis mano, kad mafija yra „kaina už nepasitikėjimą„ (Gambetta 1988).
Sociologijoje terminas „pasitikėjimas„ figūruoja daugybės tyrimų ir monografijų pavadinimuose, tai buvo daugelio žymiausių socialinių tyrinėtojų tema. Pasak Misztalo (1996), ši tema naujai iškėlė tvarkos problemą, vyravusią sociologijos klasikų darbuose.
Pavyzdžiui, Tönnies, aprašydamas visuomenių veikimą, skyrė „Gemeinschaft„ ir „Gesellschaft„. „Gemeinschaft„ atspindi „natūralia valia„ (wesenwille) pagrįstus santykius. „Natūrali valia„ reiškia, kad priemonės ir tikslai yra suprantami kartu – žmonės nėra laikomi priemone kažkokiam tikslui pasiekti, bet bent jau kaip tikslas ir priemonė kartu. „Gemeinschaft„ sutinkamas motinos ir vaikų, vyro ir žmonos, brolių ir seserų santykiuose. Šio pobūdžio santykiai dominuoja kaime, o mieste dažniau sutinkami „Gesellschaft„ santykiai. Šie santykiai apibūdinami per racionalią valią – žmonės laikomi kaip objektai ir/ar priemonės kokiam tikslui. Anoniminės rinkos yra tipiška tokių santykių arena (Tönnies 1974).
Laikantis šio požiūrio, gali pasirodyti, kad miestuose nėra vidinės socialinės kontrolės. Jei miestai yra mūsų „Gesellschafts„, žmonės yra abejingi vienas kito atžvilgiu, kiek tai neliečia jų funkcijų siekiant svarbesnio tikslo. Santykiai yra trumpalaikiai, ir tai, kaip suvokiame vienas kitą, tampa mums nebesvarbu. Manęs nejaudina tai, kad tau nepatinka mano elgesys – ir atvirkščiai. Kontrolė ir taisymas įmanomi tik tuomet, kai kažkas turi galią naudoti prievartą. Ir net tokiu atveju visuomenės socialinė kontrolė nebus veiksminga, nebent pusę gyventojų sudarytų nuolat veikiantis STASI agentų tinklas.
Paprastai susidomėjimas šiomis dviejomis temomis – didmiesčiais ir pasitikėjimu – kyla ne iš tų pačių šaltinių. Tačiau palaipsniui besivystančią pasitikėjimo literatūrą galima interpretuoti kaip požiūrio, kad gyvenamąsias vietas galima laikyti socialine realybe, įteisinimo rezultatą. Nuo tarpukario metų tvarkos problema buvo pamiršta, o nuo tada didmiesčiai išaugo savo dydžiu, reikšme bei sudėtingumu. Pasitikėjimas gali būti suvokiamas kaip būdas įvardinti santykius už šeimos, draugų rato ar vietinės bendruomenės ribų. Šie santykiai apima socialinės kontrolės elementą, kuris gali vėl iškelti tvarkos problemą.
Aš tvirtinu, kad daugumoje Vakarų miestų egzistuoja pasitikėjimo tarp jų atskirų narių pagrindai, net, jei jie yra „Gesellschafts„, palyginus su kaimišku XIX a. gyvenimu. Šis pasitikėjimas yra pagrindinė tvarką kurianti socialinė nuostata, paaiškinanti, kodėl miestai nepranyksta chaose.
Sąvoka „miestiečiai„ („Bürgers„) apibūdina ne miestų gyventojus, kartais vadinamus „ūkininkais„ („farmers„), per jų nerangų elgesį. Nerangumas sutinkamas daugelyje didmiesčio gyvenimo aspektų. Didmiesčių centruose „ūkininkai„ išsiduoda per akivaizdų vietų, kelių bei transporto sistemų nepažinimą. Tai akivaizdžiausiai atsiskleidžia tuomet, kai jie sudaro dviejų ar daugiau žmonių grupę. Tada jie dažniausiai garsiai šnekasi apie jiems aktualius dalykus – pavyzdžiui, kur jie dabar yra, ką matė, arba vienas, geriau pažįstantis vietovę, prisiima gido vaidmenį. Vėliau jis (jei kompanijoje yra vyras, tai bus „jis„) aiškins savo auditorijai, ką jie pamatys bei kuo tai įdomu ir reikšminga. Centrinę poziciją užimantis asmuo taip pat gali bendrauti ir su didesne auditorija, publika, esančia didmiesčio centre, kuomet „ūkininkai„ išvykę. Viešai auditorijai („auditoriją„ suvokiant pagal Goffmaną, 1990) šis elgesys atrodo trikdantis. Pirmiausia, šis nežinojimo parodymas išduoda, kad kompanija yra prašalaičiai, ir net atlapaširdžiai. Moralinis „ūkininkų„ įvertinimas dar žemesnis, nei turistų. Antra, emocinių reakcijų į didmiesčio vaizdus demonstravimas laužo miesto elgesio taisykles.
Kaip pastebėjo Simmelis, miestas ne tik stiprina „paženklinimo„ („blazé„) nuostatas tarp „miestelėnų„. „Paženklinimas„ yra atsakas į koncentruotus, sparčiai besikeičiančius, kontrastingus didmiesčio pateikiamus įspūdžius (Simmel 1995). Jei kas nors neveikia blazé būdu, ir, jei jis nėra santūrus su prašalaičiais, jis elgiasi ne pagal didmiesčio standartus. Kita glaudžiai susijusi norma – tai, kad žmogus neturi išsišokti ir patraukti savo asmeniui daugiau dėmesio, nei tai yra būtina.
Šios normos daugiau nesąmoningai sulaiko auditoriją atokiau, ir ji nesiskubina „ūkininkų„ grupelės „pastatyti„ į vietą. Kai kurie auditorijos nariai norės apšviesti juos apie jų moralinį statusą bei ištaisyti netinkamas didmiesčio manieras. Tačiau užuot taip pasielgę, jie demonstruoja tai, ką Goffmanas vadina „mandagiu nedėmesingumu„. Tai yra:
„… vienas kitam perduoda pakankamą vizualinį pranešimą, parodantį, kad kiekvienam iš jų malonus kito buvimas (ir kad jis atvirai pripažįsta jį matęs), o jau kitą akimirką dėmesys atsiimamas, tarsi parodant, kad kitas asmuo nėra ypatingo susidomėjimo ar ketinimo objektas„ (Goffmanas, 1966: 84.)
Šiuo atveju pirma dalis tampa nebereikalinga. Grupė pati save įtvirtina kaip esančią. Prisiartinimas patrauktų likusios auditorijos dėmesį, ir tuo būdu individas pasitrauktų iš auditorijos ir pats taptų „vaidinimo„ dalimi. Įsibrovimas būtų panaši – nors ir ne tokia pati – klaida, kaip neišmanančių miesto elgesio taisyklių atvykėlių elgesys. Jis nebebūtų blaze. Šį teiginį iliustruojantis pavyzdys – tai, kaip daugelis žmonių nesiryžta atkreipti kažkieno dėmesio į iškritusį iš kišenės daiktą, pasakyti, kad atsirišo jo bato raištelis, ar kad laukiamas autobusas tą nakties valandą jau nebevažinėja. Dauguma žmonių nepasakytų nieko.
Šie pavyzdžiai rodo, kad egzistuoja elgesys didmiestyje, kuris skiriasi nuo elgesio kaime. Šiuo pavyzdžiu visai nesiekiama pašiepti „kaimiečių„. Netgi, manyčiau, kad miestiečių manieros nėra sudėtingos. Susipažinti su miesto elgesio taisyklėmis yra lengviau, nei su bet kokiomis kitomis. Netrukus „kaimiečiai„ išmoks neparodyti savo nemokšiškumo, ir taip jį sumažins. Jie įsimaišo į minią, ir vargu ar atkreipia dėmesį į amerikiečių ar japonų turistus, netgi jei pastarieji vaikšto didelėmis grupėmis, vieni kitus fotografuodami, garsiai kalbėdami ir keldami daug triukšmo.
Normos yra greitai pritaikomos, bet galbūt ne taip aiškiai suvokiamos. Partneriai taiso nukrypimus nuo miesto manierų – tai vadinama pirmine kontrole (Christie 1990). Pirminė kontrolė yra neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. „Kaimiečiui„ atvykus pas miestietį, jam bus liepta nespoksoti, jei tas nesusilaikys, išvydęs nelamingą atsitikimą arba prostitutę. Jei būna nukrypimų, didmiesčio manierų išmokstama per vadinamas „korektyvas„, o ne per bendrų normų skelbimą. Šios manieros nesusideda iš vienos normos ar vieno normų rinkinio, kuriame visi poelgiai būtų suskirstyti į 2 kategorijas – blogas ir geras, lyg kokia ideologija. Kiekvienas mokosi jų individualiai, netgi nebūtinai suprasdamas, kas vyksta. Jeigu kam nors liepiama nespoksoti, tai jis supranta, kad partneriui tai nepatinka, kaip ir kitiems šalia esantiems žmonėms, įskaitant ir asmenį, į kurį žiūrima. Tai susiję su situacija, o ne su bendra norma. Jei „kaimietis„ ir toliau taip smalsiai žiūrės, jis greitai patirs tą patį ir kitose situacijose. Jis bus pamokytas nespoksoti į žmones kebliose situacijose, kaip kad yra daroma kaime.
To išmokstama vadinamajame „antrame lygmenyje”, kuomet tu sužinai kažką konkretaus, supranti sakinio turinį, kartu suvokdamas pačią situaciją. Tai gali liesti santykį tarp siuntėjo ir gavėjo, siuntėjo vertinimą, patį mokymąsi arba kitą tokios situacijos aspektą. Pirminė kontrolė tampa terpe, kuria perduodamos vertybės ir normos, be to, dar ir priemone, padedančia išvengti nesusipratimų.
Kaimiečių ir miestiečių susirėmimuose atsiskleidžia miestiečių elgesio ypatumai. Bet mūsų pavyzdžio čia neužtenka. Vienas mano pažįstamas padavėjas papasakojo man, ką jis pastebėjo. Jis dirba atvirame lauko restorane, įkurtame ant kalvos Oslo centre esančiame parke. Ši vieta yra labai populiari – ją dažnai lanko turistai ir kaimiečiai. Anot mano draugo, labai lengva atskirti kaimiečius nuo miestiečių. Kaimiečiai kur kas dažniau priima padavėjo užmaršumą arba atsisakymą aptarnauti kaip asmeninį įžeidimą. Kartais padavėjas gali pamiršti užsakymą, arba jis gali atsisakyti paduoti klientui alaus, nes šis yra per daug išgėręs. Tokios situacijos gali papiktinti nevietinius – kaimiečius, nes, kaip aiškina mano pažįstamas, jie yra labiau linkę priimti tokius incidentus, kaip asmeninius įžeidimus.
Tokius atvejus geriausia būtų traktuoti kaip atsitiktinį sutapimą arba kaip neasmenišką diskretiškumą. Užmaršumas ypač dažnai pasitaiko triukšmingose vietose, tokiose kaip lauko restoranas karštą vasaros dieną. Didmiesčiuose gyvenantys žmonės niekaip neišvengia tokių ar panašių incidentų. Padavėjas privalo įvertinti kliento girtumo laipsnį. Pagal Norvegijos įstatymus, negalima leisti klientui pasigerti arba girtiems klientams parduoti alkoholinis gėrimus. Padavėjas yra teisiškai atsakingas, jei jo aptarnaujamas klientas pasigeria. Aišku, tikrovėje nėra visai taip, bet padavėjas turi spręsti ir sprendžia apie klientų girtumo laipsnį. Kartais jis nusprendžia teisingai, kartais ne, bet miestiečiai žino, kad atsisakymų aptarnauti pasitaiko ir, kad jų negalima numatyti. Paprastai tokiais atvejais šiek tiek priešinamasi arba demonstruojamas nusivylimas, bet dažniausiai suprantama, kad padavėją perkalbėti yra beviltiška.
Šis pavyzdys gal pernelyg išryškina skirtumą, nes alkoholinius gėrimus vartojantys žmonės apskritai dažnai negali teisingai įvertinti situacijos. Tačiau mano draugas greičiausiai teisus, nes visgi galima pastebėti aiškią tendenciją, kaip į įstatymiškai pagrįstą padavėjo sprendimą reaguoja kaimiečiai ir miestiečiai.
Ar pasitaiko, kad neperpratusiems didmiesčio taisyklių žmonėms kyla problemų, kai jie susiduria su atliekančiais savo pareigas asmenimis? Jeigu kaimo gyvenimui apibūdinti mes naudotume „Gemeinschaft„ sąvoką, tai galima būtų sakyti, kad žmonės bendrauja „asmenimis„. Žmonės vienas kitą pažįsta, jų santykiai – ilgalaikiai. Jie bendrauja, pažindami sudėtingą vienas kito asmenybę ir istoriją. Kaip įrodė Christie, liežuvavimas ir šmeižtas (nusikaltimai prieš garbę) kur kas dažniau pasitaiko „Gemeinschaft„ visuomenėse. Todėl yra pagrindo manyti, kad kaimiečiai susirėmimus su atsakingais darbuotojais labiau suasmenina, nei „užgrūdinti„ miestiečiai.
Papildoma sąvoka „Gesellschaft„ charakterizuoja didmiesčius. Kaip jau minėta, mano tikslas – įrodyti, kad tai klaidinga nuostata. Čia reikėtų remtis „racionalios valios„ samprata. Dažnai, kartais ir priekaištingai, teigiama, kad didmiesčiai yra „šalti„, kaip pavyzdį pateikiant žmonių nedėmesingumą vienas kitam, nesikalbėjimą parduotuvėse, ir t.t. Sakoma, kad mes elgiamės vieni su kitais instrumentiškai. Iš dalies tai teisybė. Tačiau turėtų būti atsižvelgta į tai, kad mes susitinkame kaip tam tikras pareigas atliekantys asmenys. Pavadinimas „šalta visuomenė„ čia ne visai tinkamas. Žmonės paprasčiausiai stengiasi apsisaugoti nuo pojūčių pertekliaus („sense – stimuli„), o tai – „blaze„ požiūrio, išreiškiančio santūrumą nepažįstamųjų atžvilgiu, pagrindas. Tai tinka abiem pusėm, kadangi nei pirkėjas, nei pardavėjas nepajėgtų kiekvieną kartą bendrauti asmeniškai.
Miestuose žmonės yra pripratę, kad su jais elgiamasi „instrumentiškai„ arba „šaltai„. Kita monetos pusė – tai, kad su Jumis elgiamasi vienodai. Kai įžengiate į parduotuvę, su Jumis pasisveikinama galvos linktelėjimu (jei apskritai pasisveikinama), bet Jūs galite būti tikras, kad Jūsų mokama kaina yra tokia pati, kokią mokėjo buvęs prieš Jus ir ateisiąs po Jūsų pirkėjas. Su Jumis elgiamasi ne kaip su asmeniu, bet kaip su klientu. Jei su miestiečiu pradėtų bendrauti asmeniškai arba pernelyg mandagiai, jis greičiausiai pasidarytų įtarus ir, pasinaudojęs bet kokiu pretekstu, paliktų parduotuvę.
Mano manymu, didmiestyje gyvenantys žmonės yra labiau patyrę beasmeniuose santykiuose, labiau pripratę prie vaidmenis atliekančių žmonių, veikiančių pagal priimtas taisykles bei normas – ir tai paaiškina, kodėl kaimiečiai jaučiasi padavėjų ignoruojami.
Šis teiginys galėtų būti rutuliojamas toliau, siejant jį su „Rechtstaat”. Skandinavijos šalyse žmonės pasitiki savo vyriausybės administracija. Mes taip pat tikime, kad mūsų politikai yra nepaperkami, tai reiškia, kad jie vykdo įsipareigojimus visuomenei, nepaisant to, kad jie galėtų pirmiausiai pasirūpinti savimi. Mums netgi atrodo savaime suprantama tai, kad esame apmokestinami pagal taisykles ir, kad mūsų darbdaviai moka mums pagal sutartis. Žinoma, būna ir kitaip, bet po to kylantys skandalai taip pat įrodo mūsų pasitikėjimą sistema. Didmiesčiuose mes sutinkame žmones, užimančius padėtis prekybos ir administravimo sistemose. Prekyboje sutinkame tarnautojus ir pardavėjus, dirbančius savo darbą ir žinančius, kad jiems bus sumokėta nepriklausomai nuo parduoto kiekio. Mums visiems siūlomos tos pačios kainos ir sąlygos. Skandinavijos šalių administravimo sistemose vadovaujamasi „Rechtstaat„ sistema, teigiančia, kad prieš įstatymą visi yra lygūs. Žinoma, yra trūkumų, bet apskritai ji pasitvirtina ir mes ja tikime. Mes pasitikime vykdomąja valdžia ir neabejojame, kad su mumis elgiamasi pagal parlamento numatytus įstatymus. Nenoriu perdaug išplėsti temos „patirtis, bendraujant su atsakingais asmenimis„. Aš kalbu apie didmiesčius apskritai, o „Rechtstaat„ atvejis toli gražu nėra universalus. Iš tiesų tai vienas Putnamo darbo „Making democracy work„ apie pasitikėjimą Italijoje rezultatų. Netgi pačioje Italijoje buvo ir yra didelių skirtumų biurokratinių vaidmenų atlikime bei municipaliniame administravime: kuo piečiau, tuo situacija prastesnė. Gana įdomus mano teiginį patvirtinantis faktas tai, kad šiauriniuose miestuose gyvenantys žmonės daug labiau pasitiki savo politikais, nei pietiečiai. Taip pat įrodyta, kad šiaurėje rinka daug pastovesnė, o tai aiškinama aukštesniu pilietiškumo („civility“) lygmeniu (Putnam 1993). Buvusios Tarybų Sąjungos respublikos susiduria su labai panašiomis į Putnamo aprašytas problemas. Pavyzdžiui, „Rechtstaat“ tradicija nesutinkama nei šiaurės Italijoje, nei buvusioje Tarybų Sąjungoje (Putnamas yra labai vaizdžiai aprašęs sunkumus, kylančius norint įvesti šią tradiciją).
Esmė ta, kad miesto gyventojai yra labiau patyrę situacijose, kuriose kiti veikia kompanijos arba kitos vykdomosios valdžios vardu. Tai patirtis su postus užimančiais žmonėmis, kurie yra pakeičiami ir kurių pareigos yra atliekamos vienodai, nepriklausomai nuo kliento. Šita patirtis veda prie „blaze“ požiūrio į kompanijos ar administracijos vardu vykdomą atsargumą. Miestiečiai bus įpratę prie šio požiūrio, nebūtinai tai suvokdami. Tai vėlgi prisideda prie miestiečiams būdingo elgesio. Toks elgesys atitinka mano bičiulio padavėjo pastebėjimus: jie nepriima atsakingų žmonių sprendimų asmeniškai, nemano, kad tai nukreipta būtent prieš juos, ir todėl neįsižeidžia. Šis požiūris kyla iš pasitikėjimo pareigūnais, priklausančiais tiek administracijai, tiek rinkos ir prekybos organizacijoms, principo. Mano asmenine nuomone, šis pasitikėjimas peržengia profesinių postų ribas. Žmonės didmiesčiuose iš esmės pasitiki vieni kitais, jie pasitiki iki tam tikro laipsnio, kad vieni kitų neužgautų. Bet prieš nagrinėdamas šį teiginį, paaiškinsiu pasitikėjimo sąvoką. „Pasitikėjimo“ sąvoka ir reiškinys jau seniai yra atidžiai tyrinėjamas daugelio žymių sociologų. Kai kurie tyrimai yra surinkti Gambetta (1988) antologijoje. Šioje knygoje pats redaktorius pateikia daugelio cituojamą apibrėžimą:
„Pasitikėjimas (arba, simetriškai, nepasitikėjimas) yra tam tikras subjektyvios tikimybės lygis, kuriuo veikėjas nusprendžia, kad kitas veikėjas arba veikėjų grupė įvykdys tam tikrą veiksmą, tiek prieš jam patikrinant tą veiksmą (arba nepriklausomai nuo jo galimybių kada nors apskritai tai patikrinti), tiek kontekste, kuriame tai lemia jo paties veiksmą (…). Kai mes sakome, kad kuo nors pasitikime, arba, kad kas nors yra vertas pasitikėjimo, turime galvoje, kad tikimybė, jog jis įvykdys mums naudingą ar bent jau nežalingą veiksmą yra pakankamai didelė tam, kad nuspręstume su juo bendradarbiauti.“ (Gambetta 1988b,217.)
Pasitikėjimui iškyla pavojus tuomet, kai nežinome arba nesame užtikrinti kitų žmonių veiksmais, o mūsų pačių veiksmai nuo jų priklauso.
Aš bandžiau įrodyti, kad „miestiečių“ elgesyje yra kažkas ypatingo. Simmelio sąvoka „blaze“ taip pat tinka susitikimams su profesionalais, pareigas prekyboje ar visuomeniniame administravime užimančiais žmonėmis įvardinti. Šiame požiūryje yra pasitikėjimo. Mes negalime būti užtikrinti, kad parduotuvės savininkas mums nepakels arba nesumažins kainos. Tačiau tai mes suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką. Turėdami reikalų su mokesčiais ar kita municipaline veikla, manome, kad mūsų reikalus tvarkantis asmuo lygiai taip pat elgiasi ir tvarkydamas kitų reikalus. Jei kiekvieną kartą atėję į prekyvietę ar administraciją turėtume tuo įsitikinti, prarastume galimybę laisvai jaustis didmiestyje. Čia akivaizdžiai pasireiškia pasitikėjimas.
Mano manymu, panašiai galima būtų paaiškinti ir tarpusavyje nepažįstamų žmonių elgesį didmiestyje. Kaip nurodė Sejersted’as, pagal kilmę miestai yra erdvė tarp klano ir priešų. Šioje erdvėje svetimi vienas kitam žmonės būna kartu be jokio priešiškumo. Didmiesčio kultūroje žmonės įsisavina nepriešiškas normas ir požiūrius svetimų atžvilgiu. Kartais tai traktuojama kaip mandagumas, bet kaip jau pastebėjome pavyzdyje apie „kaimiečius“ mieste, tokios normos ir požiūriai toli gražu nėra tai, ką mes paprastai vadiname mandagumu. Bandysiu parodyti, kaip mes laikome savaime suprantamu dalyku tai, kad esant tarp „svetimų“ niekas nesiekia mūsų nužudyti.
Lygiai taip pat, kaip kad natūraliai priimame vienodą pardavėjų elgesį su visais klientais, manome, kad mūsų sutikti nepažįstamieji nevagia, nemuša ir nežudo. Pagrindinė priežastis ta, kad daugelis žmonių nėra motyvuoti tokiems poelgiams, išskyrus nebent vagis. Bet ir vagystės labai retai įvyksta viešose vietose.
Didmiesčiai yra pagarsėję savo nusikaltimų mastu. Tačiau netgi ir plačiai aptarinėjami nusikaltimų lygis nėra toks, kad vagystės, apiplėšimai, žiaurumas ir prievarta būtų neišvengiama kasdienio gyvenimo dalis. Tik jau ne Skandinavijos šalyse, ir tikriausiai ne Baltijos valstybėse. Patirta prievarta ar vagystė (iš nepažįstamų žmonių pusės) retai pasitaiko. Galbūt mes esame atsargūs (t.y. vengiame tam tikrų vietų), bet dažniausiai mes jaučiamės laisvai, netgi jei išėję iš savo namų nesame apsaugoti nuo nusikaltimų. Nusikaltimų procentas neatbaido mūsų nuo miesto.
Anot Simmel’io, su nepažįstamaisiais elgiamasi santūriai (netgi su šiokia tokia panieka!) – tai „blaze“ požiūris į įvykius ir daiktus. Tačiau tai ne tiek „šaunumo“ („colness“, kylančio iš miestams būdingo „cold“ – „šaltumo“), kiek mandagumo, parodančio, jog nesikišate į kito žmogaus privatumą, išraiška.
Prisiminkime susijusią sąvoką „pilietinis nedėmesingumas“ („civil inattention“). Goffman pateikia vieną pavyzdį iš gatvės.
„Šiuo atveju žiūrinčiojo akys praslenka kito akimis, bet paprastai neparodo „atpažinimo“. Jei veiksmas atliekamas tarp dviejų gatve einančių žmonių, pilietinis nedėmesingumas gali įgauti specifinę žmogaus stebėjimo formą, žiūrint į jį iki maždaug 3 m (8 pėdų) atstumo, tolygiai apžvelgiant abi gatvės puses, ir prasilenkiant su kitu nukreipiant akis – tarsi prigesinant šviesą. Bet kuriuo atveju, mes čia kalbame apie turbūt mažiausiai pastebimą tarpasmeninį ritualą, kuris nuolatos reguliuoja socialinius žmonių santykius mūsų visuomenėje.“ (Goffman 1966:84.)
Paplitęs akių nukreipimas rodo, kad žmonės mieste netgi nežiūri vienas į kitą. Smalsus žvilgsnis gali būti suvoktas kaip nemalonus kišimasis į kitų, ypač fiziškai nesveikų. žmonių gyvenimą. Įdėmus žvilgsnis taip pat gali būti sudrausminimo priemone, kai kiti žmonės nesilaiko tradicijų ar normų. Pavyzdyje apie triukšmaujančius ir demonstruojančius savo nemokšiškumą „kaimiečius“ ilgas žvilgsnis galėtų būti „taisančiu“ signalu. Tik žiūrėjimas gali atlikti šią funkciją, nors mes paprastai to nedarome. Mes netgi demonstruojame savo „nežiūrėjimą“, nukreipdami akis į šoną maždaug 3 m atstumu.
Bet netgi ilgas žvilgsnis yra tik švelnus įsiveržimas į privatumą, palyginus su baudžiamojo kodekso pažeidimais. Įdėmus žiūrėjimas ir prievarta yra susijusi tuo, jog nežiūrėjimas išreiškia pagarbą kito žmogaus intymiai sferai. Mes galime vaikščioti neapsaugoti, nes esam įsitikinę, kad mūsų draugai „miestiečiai“ mūsų nepažeis.
Pats nežiūrėjimo demonstravimas gatvėje dar nereiškia, kad jūs pats nebūsite auka. Mes tai suprantame ir todėl pasitikime daugeliu žmonių, kurių elgesys nėra iššaukiantis. Nežiūrėjimas tėra tik vienas iš galimų gatvės elgesio pavyzdžių, bet mano tikslas nėra detaliai išanalizuoti elgesį gatvėje. Jis iliustruoja mano teiginį, kad mes pasitikime svetimais žmonėmis gatvėje, jeigu tik jie per ilgai nežiūri arba neperžengia padorumo ribų. Išeidami iš namų, mes nežinome, kas mums gali atsitikti. Mes priklausome nuo kitų žmonių veiksmų ir pasitikime jų veiksmais dar prieš tai, kol su jais susiduriame. Atsižvelgiant į Gambett’o apibrėžimą, buvimas didmiestyje yra pagrįstas tam tikru pasitikėjimu.
Didmiestis, traktuojamas kaip erdvė tarp šeimos/giminių ir nepažįstamų/priešų, įrodo, kad čia esama kultūros, kuri palengvina buvimą kartu bevardėse miniose. Aš stengiausi parodyti kai kuriuos miesto kultūros ypatumus.
Simmel’io „blaze“ ir Goffmano „pilietinis nedėmesingumas“ siūlo priimtinus mano pateiktų pastebėjimų mieste paaiškinimus. Be to, ši kultūra turi visą rinkinį neagresyvų elgesį išreiškiančių ženklų. Tvirtas šių ženklų laikymasis leidžia mums pasitikėti nepažįstamųjų elgesiu. Sėkmingas išbandymas sutvirtina mūsų pasitikėjimą tiek kultūriniais signalais, tiek nepažįstamais žmonėmis
Aš detaliai neaptariau miesto kultūros, neanalizavau, ką reiškia būti pastebėtam darant kokį nors nusikaltimą – aš tik pažvelgiau į didmiesčio kultūrai būdingą socialinę kontrolę. Aš net nenagrinėjau socialinės kontrolės temos. Šiose, kaip ir kitose, ypatingai klasikinės sociologijos interpretavimo, srityse dar daug ko trūksta. Aš pats niekada nesu buvęs Vilniuje, ir nežinau, ar tai tinka jūsų sostinei, ypač kalbant apie „rechtstaat“ atvejį, tiek administravime, tiek rinkoje. Aš siekiau įrodyti, kad didmiestyje yra kai kas daugiau, nei „jokie“ santykiai, kaip galėtų pasirodyti neatidžiai skaitant Tonniesą. Didmiestyje egzistuoja socialinės kontrolės elementai, netgi tarp nepažįstamų. Stebuklingas žodis – pasitikėjimas. Socialinė kontrolė kyla iš didmiesčio kultūrai būdingų santykių, pažymimų stebuklingu ženklu.
Literatūra:
Christie, Nils (1982): Hvor Tett et Samfunn? Universitetsforlaget, Oslo.
Gambetta, Diego (1988): Can We Trust Trust? In Gambetta, Diego (red.), Trust: Making and breaking cooperative relations. Basil Blackwell, Oxford.
Goffman, Erving (1966): Behavior in Public Places. The Free Press, New York.
Goffman, Erving (1990): The Presentation of Self in Everyday Life. Penguin books.
Kasinitz; Philip (1995): Metropolis, Centre and Symbol of our Times. New York University Press.
Misztal, Barbara A (1996): Trust in Modern Societies, Polity press.
Sejersted, Francis (1998): Teknologipolitikk. Universitetsforlaget, Oslo.
Simmel, Georg (1990): The Metropolis and Mental Life. In Kasinitz, Philip: Metropolis. New York University Press.
Tönnies, Ferdinand (1974): Community and Association, Routledge and Kegan, London.
Weber, Max (1958): Bureaucracy. In Gerth, H. H. And C. Wright Mills: From Max Weber. Oxford University Press, New York.
