Internetas – visą pasaulį apimanti transliavimo priemonė, sudaranti sąlygas informacijos perdavimui, bendradarbiavimui bei sąveikai tarp individų ir jų kompiuterių, nepriklausomai nuo geografiškai apribotos jų buvimo vietos. Šios technologijos atsiradimas atnešė tiesiog revoliucinius pokyčius kompiuterijos be komunikacijų srityje. Internetas, globalus tinklas, „UseNet’as“, elektroninis paštas, žinutės, intranetas – visa tai kuria elektroniškai išskaidytą, beveik nuolat vykstančią komunikacijos formą, kuri daugeliui žmonių pakeičia senesnius sąveikos būdus: ne tik paštą, telefoną, faksą, tradiciniu būdu veikiančius televiziją ir radiją, bet kartais net tiesioginį bendravimą. Šiandien internetas ir su juo susijusios technologijos – tai plačiai išvystyta informacinė infrastruktūra, kuri paliečia vos ne kiekvieną mūsų gyvenimo sritį.
Internetas – ne vien technologijų, bet ir bendruomenių „rinkinys“. Jo sėkmę nulėmė tai, kad jis sugebėjo tiek patenkinti pagrindinius bendruomenės poreikius, tiek efektyviai panaudoti bendruomenę savo infrastruktūros tobulinimui. Šios bendruomenės istorija prasideda kartu su ARPANET’u. Pirmieji ARPA tinklo tyrinėtojai dirbo glaudžioje ir uždaroje bendruomenėje, sudarytoje iš atskiroms tyrimo sritims pasišventusių mokslo darbuotojų grupių. Kartu su internetu augo ir jo tyrinėtojų bendruomenė. Nuo 9 dešimtmečio pradžios į interneto bendruomenę pradėjo jungtis ne tik šioje srityje dirbantys mokslininkai. Vis didesnis dėmesys buvo skiriamas siekiui paversti internetą atvira infrastruktūra. Tokiu būdu per gana trumpą gyvavimo laikotarpį internetas nepaprastai sparčiais tempais išsivystė iš mažos mokslininkų grupelės tvarinio į milijardus dolerių bei milijonus vartotojų apimančią globalią infrastruktūrą.
Tačiau negalima pamiršti ir kitos interneto bei su juo susijusių technologijų augimo pusės. Dažnai sakoma, kad internetas yra globalus tinklas, prieinamas visame pasaulyje ir visiems. Žurnalistai, politikai, leidėjai ir kiti visuomenės veikėjai aukština įvairius teigiamus interneto aspektus – jis sudaro sąlygas tokiems svarbiems procesams, kaip „dalyvavimo“ demokratija, neapmuitintas pirkimas tinkle, švietimo „pristatymas“ į namus, interesų bendruomenių kūrimasis, sienų neatskirtos bendruomenės atsiradimas ir t. t. Tačiau nepaisant labai spartaus interneto augimo, bendras jį vartojančių žmonių procentas pasauliniu mastu yra labai mažas. Internetas prieinamas tik maždaug 200 mln. gyventojų iš 6 mlrd. visos planetos populiacijos, o beveik 97 % pasaulio gyventojų sudaro „skaitmeninį trečiąjį pasaulį“.
Kur egzistuoja šis paslaptingas pasaulis? 1999 m. mazgų („hosts“, t.y. prie interneto prisijungiančių kompiuterių) skaičius pasiekė 56 218 000, tačiau trečiojo pasaulio šalys vis dar sudaro tik apie 3 %, o JAV apima apie 60 % visų interneto mazgų. Beveik 81,5 % mazgų yra „didžiojo septyneto“ šalyse, kurios sudaro tiktai maždaug 10 % visos pasaulio populiacijos. Tuo tarpu labiausiai apgyvendintos yra trečiojo pasaulio šalys (Kinija, Indija, Brazilija ir Nigerija), kurios visos kartu sudaro tik 0,6 visų mazgų, nors jose gyvena 1/3 pasaulio populiacijos. Interneto žemėlapyje vis dar yra gana tuščių vietų Afrikos ir Azijos regionuose – pavyzdžiui, 1997 m. Nigerijoje buvo tik 4 intereneto mazgai. Besivystančiose šalyse interneto ryšys su visomis paslaugomis yra tik sostinėse. Dauguma trečiojo pasaulio šalių prie interneto prisijungę per palydovus, kurie perduoda interneto duomenis į JAV (1).
Be to, 1999 m. pasaulyje buvo apie 201 mln. interneto vartotojų (įvairiais duomenimis, nuo 3 iki 4,5 % pasaulio gyventojų). Daugiausiai vartotojų gyvena JAV ir Kanadoje (112,4 mln.), antroje vietoje – Europa (47,15 mln.), trečioje – Azijos/Ramiojo vandenyno regionas (33,61 mln.). „Neinternetizuoti“ rajonai – tai Lotynų Amerika (5,29 mln.), Afrika (1,72 mln.) bei Vidurio Rytai (0,88 mln.). Taigi dauguma turinčių priėjimą prie interneto gyventojų lokalizuoti Šiaurės Amerikoje, Europoje bei kituose gerai išvystytuose regionuose.
Kita vertus, „skaitmeninis trečiasis pasaulis“ negali būti apibrėžiamas vien tik geografine padėtimi. Apžvelgus visus pasaulio regionus matome, kad interneto vartotojai turi aukštesnes nei vidutinės asmenines pajamas bei aukštą išsimokslinimą (4). Šis skirtumas tarp vartotojų ir nevartotojų dar ryškesnis besivystančiuose regionuose. Įdomu, kad Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia labai panašią situaciją, kaip ir visame pasaulyje. Kaip parodė UAB „Penki kontinentai“ Sociologijos skyriaus atliktas tyrimas, 2000 metų pradžioje Lietuvos interneto vartotojai sudarė taip pat gana aiškiai apibrėžtą grupę. Tiesa, čia pastebėta ir tam tikrų ypatumų. Tyrimo duomenimis, didžiausią dalį – daugiau nei pusę – Lietuvos interneto vartotojų sudaro 19 – 29 metų žmonės, o vyresni nei 45 metų vartotojai sudaro tik maždaug 5 procentus visų Lietuvos interneto vartotojų. Net 50 % vartotojų sudaro aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys; nemaža dalis – net 20 % – studentai, baigiantys aukštojo mokslo studijas. O vartotojų pasiskirstymas pagal pajamas buvo tikrai įdomus – atrodo, kad didžiausią dalį – po 18 % – interneto vartotojų sudaro mažiausias pajamas (galima daryti prielaidą, kad tai studentai arba moksleiviai) bei didžiausias pajamas turintys žmonės. Didžiausia dalis interneto vartotojų gyvena Vilniuje, beveik per pusę mažiau – Kaune; Klaipėda pagal šiuos duomenis lieka trečioje vietoje.
Galima išskirti keletą interneto vartojimą ribojančių barjerų. Pirma, labai svarbus yra paties asmens noras naudotis internetu. Antra, tam reikalinga gana moderni telekomunikacijų infrastruktūra – kai kuriose vietovėse infrastruktūros nebuvimas neleidžia internetu naudotis net tiems, kurie turi norą bei priemones. Trečia, svarbi politinė piliečių laisvė. Be to, didelę įtaką daro ekonominiai bei išsilavinimo barjerai. Tai, kad didelė pasaulio populiacijos dalis išlieka atskirta nuo interneto, dažniausiai lemia išsilavinimo bei technologijų prieinamumo trūkumas, taip pat didelę įtaką turi faktas, kad asmeniniai kompiuteriai, telefonų skambučiai, prisijungimas prie interneto paslaugų tiekėjų vis dar kainuoja palyginti brangiai. Jei kompiuteris ir skaitmeninė sąsaja yra kibernetinės erdvės ir kibernetinės kultūros prielaida, tai kompiuterinis raštingumas – sėkmingo naudojimosi kompiuteriu sąlyga. Šis naujas raštingumas, galimybės suprasti ir valdyti kompiuteriais vykstančios komunikacijos įrankius, savo ruožtu priklauso nuo senojo, tradicinio raštingumo, galimybės ne tik skaityti ir rašyti, bet tai daryti funkcionaliai. Šis pagrindinis įgūdis, deja, nėra prieinamas visiems – jis priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. 1996 metais Pietų Afrikoje raštingumo lygis siekė 76 %, Egipte – 48 %. Brazilijoje gyvena 17,7 milijonai; Indijoje – 168 milijonai neraštingų žmonių, o neseniai atliktų tyrimų duomenimis, JAV „beveik 90 milijonų suaugusių, t. y. apie 47 % suaugusių amerikiečių tepasiekę du žemiausius raštingumo lygmenis“ (5). Šiems ir milijonams kitų pasaulio piliečių trūksta elementariausių vartojimo įgūdžių, ir tai lemia, kad jie lieka už „šaunaus naujojo pasaulio“ ribų.
Apie šias tendencijas kalbama jau gana seniai. Dar 1996 metais Madride vykusioje konferencijoje žymus mokslininkas, menininkas bei meno istorikas iš Nigerijos Olu’s Oguibe’is, šiuo metu profesoriaujantis Ilinojaus universitete Čikagoje, vienas pirmųjų prabilo apie naująją atskirtį – „skaitmeninį trečiąjį pasaulį“. Atrodo, kad šis „pasaulis” nėra kažkoks naujas darinys – jo „geografija” atitinka senąsias klasių bei nuosavybės pasiskirstymo ribas. Šis pasaulis kerta tautines ir politines sienas ir kuria skirtingą geografiją, kurios kategorijos yra daugiau socioekonominės, ir būtent šios homogeografinės ribos atsispindi kibernetinėje erdvėje. „Trečiasis pasaulis“ kibernetinėje erdvėje nėra Afrika, Lotynų Amerika ar Portugalija – tikrasis „trečiasis pasaulis” – tai globali zona, apimanti šalia mūsų gyvenančius žmones. Pasak O. Oguibe’io, trečiajam pasauliui priklausantis „kitas“ nėra kažkur toli – tas „kitas“ yra mūsų brolis (6).
Tinkle egzistuojančių sienų tema gali būti svarstoma iš įvairių perspektyvų, kadangi skirtumai, nesutarimai ir pasidalijimas egzistuoja keliais lygmenimis. Vienas tokių lygmenų – galios santykiais bei tinklo „pripažintų” ir „ignoruojamų” atskirtimi pagrįstas pasidalijimas. Dalis vartotojų kibernetinėje erdvėje pripažįstami, kiti yra ignoruojami, kadangi yra naujokai arba tiesiog nelaikomi tinkamais dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pavyzdžiui, identiteto ar geografinės lokacijos. „Žymūs” – tai pastebimi kibernetinės erdvės „gyventojai”, turintys tam tikrą reputaciją bei statusą, įgytus dėl ilgaamžiškumo tinkle, sugebėjimo patekti į kibernetinio diskurso priešakines linijas ar tam tikro savireklaminio savęs pristatymo, gali naudotis privilegijomis. Tie, kurie turi savo „istoriją tinkle”, dažnai tampa autoritetais.
Šiandien aiškėja, kad didžiausias kibernetinės erdvės trūkumas – ne nepamatuotų ar diskredituojančių laisvių suteikimas, bet atvirkščiai – tokių galimybių nebuvimas ir neprieinamumas daugumai, jų trūkumas tam tikrose geografinėse vietovėse bei būdingas „privilegijuotųjų” nenoras galvoti apie „neatstovaujamuosius”. Turbūt ne veltui O. Oguibe’is kibernetinę erdvę apibūdina ne kaip naują, laisvą demokratiją, o kaip padėties ir dispozicijos aristokratiją, kuriai būdingas nejautrumas bei teritoriškumas. Tiesa, galima teigti, kad tam tikriems visuomenės sluoksniams ar pasaulio regionams pažangiosios technologijos tiesiog nereikalingos – tačiau tokie tvirtinimai tik dar labiau atskleidžia „privilegijuotųjų” polinkį ne tik kurti bei įtvirtinti žemesnę „skaitmeninę” klasę, bet ir prisiimti teisę kalbėti už ją. Milijardams visame pasaulyje gyvenančių žmonių kibernetinė erdvė ir prisijungimas prie jos iš tiesų nėra prioritetas, tačiau juk dinamiškos ir vis labiau dominuojančios technologijos suponuoja neišvengiamas galimybes bei pasekmes, svarbias ne tik jas kontroliuojančiai mažumai, bet ir daugeliui kitų, tiesiogiai su jomis nesusijusių žmonių. Panašu, kad ateityje žmonės, kurie šiuo metu nesinaudoja internetu, gali tapti dar labiau atskirti, kadangi švietimas, naujos technologijos bei politinis procesas vis labiau bus prieinami tiems, kurie naudojasi tinklo teikiamais privalumais. Tokiu būdu didelės žmonių grupės liks už „skaitmeninio pasaulio” ribų. Dabartiniu metu šis pasaulis skirtas tiems, kurie turi aukštesnį išsimokslinimą ar mokslinį laipsnį, intelektualinį darbą atliekantiems asmenims bei gana dideles pajamas gaunantiems žmonėms.
